(Kauno diena, 2016 01 26, pilnas redaktorės V. Juodelienės interviu su Mokymosi šeimoje bendruomenės nare Agne Kundrotiene)

Papasakokite apie mokymosi namuose naudą, tikriausiai esama įtikinamų moksliniais tyrimais paremtų argumentų.

Yra žinoma, kad savarankiškai besimokantys namuose vaikai ne tik lenkia tradicinėse mokyklose besimokančius savo bendramžius akademiniais pasiekimais, bet ir yra daug brandesni, savarankiškesni, kūrybingesni, žinantys, ko nori, mokantys išsikelti tikslus ir jų siekti. Tokie prestižiniai universitetai, kaip Harvardo, Jeilio, Stanfordo ir kt., noriai priima namuose besimokiusius mokinius, nes jie dažnai lenkia paprastas mokyklas lankiusiuosius.

2004 m. Tarptautinio mokymosi namuose tyrimų instituto (National Home Education Research Institute, NHERI) įkūrėjas Ryanas D. Ray JAV atliko tyrimą, kuriame dalyvavo apie 12 tūkst. namie besimokiusių žmonių iš visų 50-ties valstijų, kurie buvo mokęsi namuose ne mažiau nei septynerius metus. Pasirodė, kad lyginant su bendraamžiais, jie pasižymėjo žymiai aukštesniais išsilavinimo rodikliais, o jų socialiniai įgūdžiai buvo arba tokie pat, arba geresni už lankiusius standartines mokyklas. O lyginant įvairius kasdienius įgūdžius, besimokiusieji namuose visa galva lenkė savo „konkurentus“. 2008 m. papildyti tyrimo rezultatai parodė, kad savarankiškai besimokiusių vaikų mokymosi rezultatai visiškai nepriklausė nuo tėvų išsilavinimo lygio ar šeimos pajamų. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo 8-10 metų vaikai, parodė, kad namuose besimokiusieji neturėjo elgesio problemų, kurių turėjo einantieji į mokyklą vaikai. Galiausiai, atlikti tyrimai rodo, kad namie mokyti vaikai, o vėliau ir suaugusieji, yra žymiai laimingesni, daug labiau patenkinti savo gyvenimu ir tikintys, kad sunkiu darbu galima viską pasiekti.

Kalbant apie naudą visuomenei, savarankiškai mokęsi žmonės paprastai esti iniciatyvūs, mielai samdomi darbdavių ir patys jais tampantys. Jie yra pareigingi, pilietiški, aktyviau dalyvaujantys politiniame ir socialiniame gyvenime. Tuo tarpu perėjus nuo tyrimų į asmenines patirtis, štai čia galima rasti išvardintas 100 priežasčių, kuo namų mokymas naudingas vaikams, mamoms, šeimoms, sveikatai ir pačiam mokymuisi.

Kokia Jūsų asmeninė patirtis – gal turite vaikų, kuriuos norėtumėte mokyti namuose? Gal turite savo aplinkoje gerosios praktikos pavyzdžių – papasakokite apie juos.

Mano asmeninė patirtis labai paprasta ir turbūt Lietuvoje nereta – pati baigiau mokyklą „su pagyrimu“ ir lengvai įstojau į tuo metu man patikusią specialybę, kurią sėkmingai baigiau. Tiek mokykloje, tiek universitete gavau daug žinių, deja, dauguma jų kaip įėjo pro vieną ausį, taip po kitą labai greitai išėjo. Apmaudu, kad nepanaudota liko galybė tuo metu kauptos informacijos… O kiek prie to buvo sugaišta laiko?.. Paruošus pamokas, o vėliau ir po paskaitų, bėgdavau tekina kitur – į įvairius būrelius, kolektyvus, kur ir vyko mano tikrasis gyvenimas, tikrasis bendravimas su mokytojais, bendraamžiais, atsitiktiniais žmonėmis. Dabar, kai po universiteto baigimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, o per tą laiką teko ir po pasaulį pakeliauti, skirtingus darbus dirbti, pagaliau atradau, kad mano vaikystės polinkiai, kurie buvo užkariavę mano širdį ir protą, bet kuriems tąsyk reikšmę teikiau tarsi tik pati viena (nes kitiems tai atrodė bereikšmiai vaikiški užsiėmimai), – dabar yra mano pajamų šaltinis.

Todėl man kirba mintis: „O kas, jei man būtų leidę daug mažiau laiko skirti pamokoms, bet daugiau – tiems sugebėjimams, kurių turėjau, vystyti?“ Kai keletą metų teko gyventi JAV, teko sutikti daug energingų, sumanių, veiklių, kritiškai mąstančių, nepaprastai bendruomeniškų žmonių, turinčių savo gyvenimo kryptį bei sėkmingai ja einančių. Artimiau susipažinus, paaiškėjo, kad absoliuti jų dauguma buvo nelankę tradicinių mokyklų – buvo mokyti namuose. Tai man padarė didžiulį įspūdį, kadangi sugriovė mano turėtus su namų mokymu susijusius stereotipus.

Kai kalbama apie mokymąsi namuose, daugiausiai kalbama apie mokymo programą ir vaikus. Tačiau tokia sistema didelę atsakomybės naštą užkrauna ant tėvų pečių. Žinoma, tokiai liberaliai ugdymo sistemai gali ryžtis tik labai sąmoningi tėvai, tačiau ir jie nėra apsaugoti nuo klaidų. Kaip tokie tėvai yra parengiami būti savo vaikų mokytojais?

Stereotipiškai yra galvojama, kad vaikui žinias gali suteikti tik kvalifikuotas mokytojas. JAV atlikti namų mokymo tyrimai rodo, kad vaikui perteikiamų žinių lygis nepriklauso nuo suaugusiojo išsilavinimo bei vaiko mokymosi proceso kontroliavimo lygio. Nes geriausiai žinias vaikas pasisavina tuomet, kai PATS yra motyvuotas tų žinių gauti ir jų siekti.

Deja, kol tokie mokslininkai kaip Sugata Mitra savo eksperimentais („Skylė sienoje“ ar „Mokykla debesyje“), rodo pasauliui, kad vaikai, jiems suteikus reikiamas priemones, pranoksta net ir didžiausius mūsų lūkesčius, mes ir toliau kalbame apie programas, sistemą ir menamas tėvų klaidas… Šiais laikais, kai informacija yra prieinama nesudėtingai, ir kai vaikai turi galimybių savarankiškai, be tėvų pagalbos mokytis, įsivaizduojama tėvų atsakomybės našta yra pervertinama, o menamos klaidos neturi tokios didelės reikšmės, kokia ji yra įsivaizduojama. Keistai paplitęs mūsų lietuviškas požiūris į klaidas, o ypač jų (ne)darymą mokykloje, kiša mums patiems koją. Na gerai, mes, tėvai, padarysime vieną ar kitą klaidą. Ar tai bus taip jau baisu, kad vien nuo minties apie tai turėtume nieko nedaryti? O mūsų tėvai ar tų klaidų nedarė? Kiek mūsų buvo nuvesti ne į tą būrelį, kiek mūsų pusę savo gyvenimo pildė neišsipildžiusius tėvų, o ne savo, lūkesčius?.. Kiek mūsų ir dabar dar vis bijo suklysti..? Bijo, ir todėl nieko nedaro… Ar to mes turėtume siekti galvojant apie savo vaikų ir savo valstybės ateitį? Tėvų tikslas neturi būti daryti ar nedaryti klaidų. Ir ne perteikti teisingai/klaidingai vaikui žinias, bet sudominti jį, motyvuoti būti smalsiam, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, tuo pačiu sudarant jam sąlygas atsirinkti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga, o kitaip tariant – išmokyti jį patį mokytis. Ir ne tik tuomet, kai yra kas nors „užduota namų darbams“, bet visą gyvenimą.

Vienas pagrindinių skeptikų argumentų, kurį nuolat reikia atsakyti mokymosi namuose šalininkams, – nelankydamas mokyklos vaikas prasčiau socializuojasi. Sutikite, ši pastaba nėra be pagrindo. Proginis bendravimas su bendraamžiais neduoda progos vaikui spręsti rutininių problemų, kurios neišvengiamos ne tik kasdien lankant mokyklą, bet ir apskritai suaugusiųjų gyvenime. Kaip Jūs atsakote į panašią kritiką?

Kalbant apie socializaciją reikėtų pasakyti, kad būtent ši pastaba ir yra be pagrindo. Stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas namuose tėvų arba mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito jam padedančiojo asmens, sėdi vienas namuose tarp keturių sienų apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais, apimtas depresijos ir pan… Anaiptol – toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) – juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė, ir tokių vaikų, nors ir nedaug, bet yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose; toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad jis gaus atsakymą. Ir jis nebijos iššūkių, žinodamas, kad gyvenime visuomet yra išeitis.

Ką tuo tarpu mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo?

Galiausiai, kalbant apie bendraamžių bendravimą… Kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kuomet mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Tuomet, kai per pertraukas kokia „kasta“ tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti? Tuomet, kai koks trylikmetis, nusivedęs už tvoros naivų aštuonmetį siūlo jam pirkti kažkokią tabletę (reali šiųmetė situacija iš vienos Vilniaus progimnazijos)?

Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas – ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas – teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Klaidinga būtų manyti, kad vien vaiko buvimas bendraamžių apsuptyje užtikrina tinkamą socialinę jo raidą. Psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad vaikams daug svarbesnis yra ryšys ir bendravimas su suaugusiais nei su bendraamžiais. Kita labai svarbi G.Neufeldo teorija, kuri remiasi moksliniais atradimais, – pagrindinė sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais.

Pastebėta, kad paauglių žodynas tampa vis skurdesnis todėl, kad vaikai yra labiau prisirišę vieni prie kitų nei prie suaugusiųjų, atsakingų už juos. Daug daugiau naudos yra vaikui bendrauti su tuos pačius interesus turinčiais žmonėmis (būreliuose, bibliotekose, muziejuose, kt.) nei su nuolat įtampą keliančiais klasiokais, esančiais toje pačioje klasės erdvėje. Sąlyginai mažiau laiko praleisdamas prie standartizuotų užduočių, vaikas turi daugiau laiko domėtis jam patinkančia veikla ir taip natūraliai tampa apsuptas jį visokeriopai ugdančių įvairaus amžiaus žmonių.

Kokia yra užsienio valstybių patirtis? Kodėl tokios šalys, kaip Vokietija, nėra liberalios mokymosi namuose atžvilgiu – gal tas atsargumas nėra be pagrindo?

JAV, kurioje namų mokymas(is) gyvuoja ne vieną dešimtmetį, NHERI (National Home Education Research Institute) daryti tyrimai rodo, kad individualiai besimokančių vaikų mokslo rezultatai yra 15-30 procentų aukštesni nei tradicinėse mokyklose besimokančių jų bendraamžių, ir tie rezultatai visiškai nepriklauso nuo tėvų išsilavinimo ar šeimos pajamų. Taip pat NHERI tyrimai atskleidė, kad savarankiško vaikų mokymosi rezultatai visiškai nepriklauso nuo to, kiek stipriai buvo kontroliuojamas jų mokymosi lygis. Praktika rodo, kad savarankiškai mokęsi vaikai turi žymiai didesnes galimybes dirbti gerą darbą.

Savarankiškai besimokantys vaikai lenkia savo bendraamžius tiek socialine, tiek psichologine, tiek emocine raida, jie yra žymiai bendruomeniškesni, labiau savimi pasitikintys, motyvuoti, nebijantys reikšti savo nuomonės, atsakingi piliečiai.

Nors JAV mokymas namuose įstatymiškai apibrėžiamas skirtingai kiekvienoje valstijoje, bendrai jis yra legalus. Valstijas galima skirstyti į tris grupes pagal kontrolės kiekį, kurį valstijos naudoja namuose mokančių šeimų apskaitai ir kontrolei. Vienos valstijos mokymą namuose toleruoja, o kitos net skatina. Pavyzdžiui, Ilinojaus valstijoje (kur yra ir didžiausia JAV lietuvių bendruomenė Čikagoje) namuose mokančios šeimos ne tik, kad nėra kontroliuojamos, bet joms yra net suteikiamos mokesčių lengvatos, mat buvo nustatyta, kad viena namuose savo vaikus mokanti šeima per metus valstijai sutaupo apie 5000 USD. Namuose mokantys tėvai gali išsiimti mokytojų pažymėjimą, kuris jiems suteikia įvairias kitas lengvatas. Šeimos dažnai gali nemokamai ar už minimalias kainas lankytis muziejuose, zoologijos soduose ir pan.

Kalbant apie Vokietiją, kur namų mokymas šiuo metu yra draudžiamas, svarbu paminėti, kad mokymą namuose uždraudė ne kas kitas, bet pats Adolfas Hitleris. Iki šių dienų tas draudimas taip ir neatšauktas. Vienas pagrindinių motyvų, kuriuos mini Vokietijos pareigūnai, – bijoma, kad nevienalytis vaikų švietimas sukurs taip vadinamas „paralelines” visuomenes, t.y. atsiras žmonių, kurie mąstys kitaip nei dauguma.

Na, o su daugumos mąstymu nesutinka tokios šeimos, kurios, pavyzdžiui, nenori, kad jų vaikams būtų dėstomos liūdnai pagarsėjusios „pornopamokos“. Nesutikus su daugumos mąstymu, esi priverstas periodiškai mokėti baudas ir net atlikti bausmes įkalinimo įstaigose. Vienintelė išeitis tėvams – emigruoti į kitą šalį, kol vaikai dar nepradėjo lankyti mokyklos, kitu atveju Vokietija negailestingai persekioja šias šeimas po visą pasaulį. Vienas iš nuskambėjusių pavyzdžių – Romeike šeimos drama, kuriai 2010 m. JAV suteikė politinį prieglobstį, tačiau į valdžią atėjus demokratams (prezidentas Barakas Obama), Vokietijos spaudimu buvo bandoma atimti Romeike šeimai teisę į politinį prieglobstį. Vėliau sekė ilga ir sunki kova dėl šios šeimos JAV teismuose, į kurią įsijungė visa JAV mokančių namuose žmonių bendruomenė. 2014 m. JAV valdžia nusileido ir patvirtino, kad Romeike šeima nebus deportuota.

Namų mokymas sėkmingai egzistuoja Latvijoje, tiek Estijoje, tiek tokiose šalyse, kaip Kanada, Danija, Čekija, Austrija, Vengrija, Airija, Islandija, Didžioji Britanija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Ukraina, Šveicarija, Prancūzija ir kt.

Dar vienas argumentas prieš mokymą namuose: ar ne geriau vaikui gauti žinių iš dviejų skirtingų šaltinių – mokyklos ir tėvų. Abu šaltiniai gali pateikti informaciją skirtingai, dėstyti kitokiais metodais. Tokia įvairovė padidina šansų, kad vaikas tikrai įsisavins dėstomą dalyką. Ar negalėtų mokymosi namuose idėja likti dabar populiaria praktika – tėvai padeda vaikui įsisavinti mokymosi medžiagą?

Tėvų indėlis vaikų mokymuisi be abejo yra svarbus, ypač pradinėse klasėse. Daugelis mokytojų patvirtintų, kad matyti ryškus skirtumas tarp vaikų, kuriems tėvai padeda ruošti pamokas, ir kurie mokosi tėvų nepadedami. Deja, grupinis vaikų mokymas dažnai perpildytose klasėse neužtikrina kokybiško mokymosi, todėl tėvai turi prisidėti, kad neliktų mokymosi spragų. Nereta situacija, kai vaikai iš mokyklos pareina nesupratę naujos temos, todėl visas realusis mokymasis vyksta vakare ruošiant pamokas. Dabar vaikų mokymosi mokykloje krūviai yra dideli, todėl reikia rinktis efektyviausius mokymosi būdus. Kadangi vaiko dienotvarkę paprastai sudaro ne tik mokykla ir namų darbai, bet ir neformalusis ugdymas, bendravimas ir žaidimai su draugais, individualus mokymas namuose padeda sutaupyti laiko, kurį vaikas gali skirti savo pomėgiams ir neformaliajai veiklai, kurioje be streso ugdomi svarbūs vaiko kaip augančios asmenybės gebėjimai ir kompetencijos. Nepamirškime, kad sėkmingiausi pasaulio žmonės daug pasiekė ne todėl, kad daug laiko praleido mokykloje, bet todėl, kad rado sritį, kuria aistringai domėjosi ir tam skyrė daug savo laiko. Tėvų pareiga yra ne vien padėti vaikams ruošti namų darbus, bet ir suteikti jiems galimybes išbandyti save įvairioje veikloje, vykstančioje už mokyklos sienų.

Koks yra mokymosi namuose šalininkų kreipimosi į ŠMM likimas? Ar gavote atsakymą?

Tai nebuvo pirmasis kreipimasis į ŠMM. Į šią instituciją dėl galimybės vaikus mokyti vienokiu ar kitokiu būdu namuose buvo dukart kreiptasi jau 2013 m. Tačiau ministerija konkrečių atsakymų tąsyk nepateikė, apsiribojusi pažadu spręsti šį klausimą vėliau.

Šįkart ŠMM pateiktame prašyme pageidavome, kad šiuo metu galiojantis LR ŠMM ministro G.Steponavičiaus 2012 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-1049 būtų peržiūrėtas, atsižvelgiant į besikeičiančius visuomenės poreikius (didėjančias nuotolinio darbo galimybes, jaunų šeimų persikėlimą gyventi iš didmiesčio į atokesnes gyvenvietes, kur nėra pakankamai gerų mokyklų ir pan.), turint galimybę rinktis kiekvienai šeimai tinkamą ugdymo(si) formą, kurią tiek užtikrina LR konstitucija, tiek numato Švietimo strategija, tiek garantuoja Švietimo įstatymas. Deja, minėtame 2012-ųjų metų ŠMM ministro įstatyme esantys apribojimai neužtikrina galimybės šiandien rinktis tinkamiausią mokymosi formą tiems asmenims, kurie turi tam poreikių, todėl prašėme šiuos apribojimus dar kartą peržvelgti, suteikiant socialiai atsakingoms, tvarkingoms šeimoms pasinaudoti nuotolinio mokymosi, kaip vienos iš savarankiško mokymosi formų, galimybe.

Nuotolinis mokymas Lietuvoje veikia (ir, reikia pažymėti, labai sėkmingai bei efektyviai) jau gerą dešimtmetį. Vilniaus Ozo gimnazijos direktoriaus bei jo kolegų dėka jau yra sukurta galinga elektroninė duomenų bazė su maždaug 12 tūkst. pamokų ir įvairiausių testų, kurių dėka daugybė vaikų (turinčių į tai teisę) sėkmingai baigia mokslus ar jiems reikalingą jų dalį ir gauna valstybės pripažintus mokslo baigimo dokumentus, su kuriais sėkmingai gali toliau stoti į kolegijas, akademijas, universitetus.

Deja, galimybę rinktis tokį mokslą turi tik labai ribota visuomenės dalis. Tai – vaikai, negalintys lankyti mokyklos dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų, emigravusių iš Lietuvos šeimų atžalos, įvairiose meistriškumo ar mainų programose dalyvaujantys sportininkai, vaikų susilaukusios nepilnametės ar mokiniai, turintys savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padalinių rekomendaciją. Tuo tarpu sąmoningi tėvai dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių tokios galimybės neturi.

Atsakymą į savo prašymą iš ŠMM kanceliarijos gavome ir šį kartą. Ir nors prašyme buvo išreikštas pageidavimas suteikti nuotolinio mokymosi galimybę socialiai atsakingoms šeimoms, Ministerija nieko į tai neatsakė. Vietoj to teišdėstė egzistuojančių teisės aktų ištraukas, kurios mums ir taip žinomos. Nepaisant to, kad Valstybinėje 2013-2022 metų švietimo strategijoje prirašyta daug gražių idėjų ir tikslų (kurie su savarankišku mokymu(si) eina pakeliui), kyla klausimas, kaip jie tuos tikslus galvoja įgyvendinsią, jei vos vieno ministro įsakymo punkto pakeitimas reikalauja tiek daug pastangų..?

Berods 2012-aisiais mokymosi namuose galimybė panaikinta dėl banalios priežasties – piktnaudžiavimo, kai mokyklos deklaruodavo, kad esama namuose mokomų vaikų, kurie tuo tarpu gyvendavo su tėvais užsienyje. Koks, Jūsų nuomone, būtų priešnuodis prieš tokį piktnaudžiavimą?

Įdomu tai, kad galimybė mokyti vaikus namuose buvo panaikinta ne dėl tėvų, o dėl nesąžiningo mokyklų elgesio kaltės. Kam tuomet turėtų būti atimta teisė tęsti ugdymą – tėvams, ar mokykloms, jei jau apie tai kalbame? O kaip sukontroliuoti ugdymo įstaigų piknaudžiavimą – čia jau ne tėvai turėtų rūpintis, o pati ŠMM.

Bendraujant su ministerijos darbuotojais taip pat išgirdome ir baiminimosi dėl tam tikro socialinio sluoksnio šeimų piknaudžiavimo tokia sistema. Tokiu atveju socialinės rizikos šeimoms gali būti įdiegti atitinkami saugikliai, apribojantys tokio mokslo galimybę. Juk atitinkamos institucijos turi visus reikalingus sąrašus, galinčius nesunkiai sukontroliuoti, kam tokia mokslo galimybė galėtų būti apribota.

Close