Interviu su Naomi Aldort

– Savo straipsnyje „Vaikų auginimo standartai vakarų kultūroje“ aiškiai apibūdinate nepasitikėjimo vaikais procesą, kuris prasideda nuo gimimo (kada kūdikį žindyti, kada ir kur jam miegoti): tėvai seka instrukcijomis ir abejotinais ekspertų ar vadinamų autoritetų patarimais; kaip mes lyginame savo vaikus su kitais tam, kad pasakytų ačiū“ ar „viso gero“; verčiame juos dalintis savo daiktais net jei jie nenori ir t. t. Mokyklos yra logiška šio nepasitikėjimo ir tikėjimo, kad vaikas nėra geras toks, koks yra, ir turi pakeisti ir pastumti jį kažkaip į tam tikrą lygmenį, kokį tu norėtum, seka.
Trys jūsų sūnūs puikiai baigė universitetus, nors nesimokė mokykloje – ar jie yra stebuklinga išimtis? Kokia yra aplinkos įtaka?

Naomi:
Dažniausiai tai yra ne išimtis, o taisyklė: dažniausiai patys sėkmingiausi studentai yra tie, kurie mokėsi šeimoje, nes jie mėgsta mokytis. Jiems nebuvo grūdamas mokslas dvylika metų, jiems neišsivystė atmetimas mokslui jie išlaikę tokį pat smalsumą, kokį turi visko klausinėjantys mažamečiai. Jie ateina į koledžą ir paprastai būna geriausi studentai: daro daugiau namų darbų nei reikia. Šeimoje besimokę mokiniai gauna didelį procentą apdovanojimų, jie pasiekia laimėjimų tiek socialinėje, tiek mokslinėje srityje.
TedTalk renginyje vienas trylikametis pasakojo, kodėl jis mokosi būtent taip – jis laisvas, jis gali pats kurti savo gyvenimą, o ne būti kontroliuojamas iš šono.
Socialiai jie labiau išprusę, nes jie ateina tiesiai visuomenės, o ne nenatūralios bendraamžių grupės, atitolinančios juos nuo visuomenės. Taigi jie kuria santykį su suaugusiais, su tikru gyvenimu ir tikromis problemomis, o ne su nenatūraliais dalykais, kuomet pasakoma, ką ir kaip daryti.
Pedagogika tai mokslas priversti kažką mokytis, kai jis nenori mokytis, rasti triukų ir ką nors smagaus, kai jiems neatrodo smagu, tai tarsi mokymas meluoti.
Mes švaistome vaiko laiką, kadangi išnaudojame jo laiką mokydami tai, kas jam nėra įdomu, vietoj to, kad jis mokytųsi to, kas jam įdomu ir jis darytų su įkvėpimu, ką galėtų daryti porą metų ištisai, o ne išskaidytai po 45 minutes. Taip tik sunaikiname jų susidomėjimą.
Kuomet vyresnysis sūnus buvo šešerių, jis paprašė nuvesti į atvirą dviejų valandų trukmės dailės pamoką. Kai grįžau po dviejų valandų, pamokoje jo neradau. Jis sėdėjo pas sekretorę, nes mokytoja jį išvarė už netinkamą elgesį. Su sekretore juodu šauniai šnekučiavosi. Nieko jo neklausiau. Grįžtant namo jis pasakė: „Aš nebenoriu lankyti meno pamokų, nes mokytoja nuolat pertraukia. Namie aš galiu piešti nepertraukiamai. Ji liepia klausytis istorijos, o aš noriu toliau piešti. Ji vis keičia veiklas, nes vaikai ima nuobodžiauti – ji kas penkiolika minučių turi keisti veiklas, nes vaikai neišlaiko dėmesio.
Galėčiau papasakoti daugybę pavyzdžių, kuomet vaikai yra pasiruošę tęsti ir puikia išlaiko dėmesį, tačiau jiems nėra leidžiama to daryti.

– Kaip paruošiate mokymosi aplinką, kad jiems sektųsi mokytis?

Naomi:
Namų mokymo tipų yra įvairių: nuo radikalaus nemokyklinimo iki mokyklinimo. Aš asmeniškai nesiruošiu kiekvienai dienai, bet labiau seku jų susidomėjimą, stebiu, kuo vaikas susidomėjęs, ir suteikiu medžiagos, kad jo užsidegimas būtų pasotintas. Namuose turime įvairiausių priemonių, padedančių vaikų saviraiškai: meno priemonių, didelių popieriaus rulonų ant sienos. Atsikėlusi iš ryto ir galvoju, ne ką darysiu iš ryto, bet stebiu, ką jie darys šiandien ir į kokią kelionę pasiims mane kartu. Ir jie noriai mokosi, jie nori sužinoti. Viduriniajam sūnui kelis metus buvo įdomūs skaičiai. Aš nupirkau korteles su daugybos lentele, nupiešiau daugybos lentelelę, daviau du pavyzdžius, paaiškinau, kaip dauginasi, ir palikau. Ir jis užpildė visą likusią dalį, nes tai jam patiko. Niekada neliepiau išmokti mintinai, bet suvokti logiškai. Tada jis paprašė didesnių skaičių, ir mes dauginome 50 iš 50. Keleriais metais vėliau jis sudėjinėjo milžiniškus septynženklius ar dešimtženklius skaičius, jis tai darė teisingai, bet sudėjinėjo iš kairės į dešinę, nors mes visi mokomės kaip robotai sudėti iš dešinės į kairę. Taigi jis atrado savo paties metodą. Metodo paieškos daug labiau vysto mąstymą nei sekimas kažkieno instrukcijomis. Vaikai patys išmoko skaityti visi skirtingo amžiaus ir skirtingu metodu: kiekvienas savaip atrado, kaip išmokti skaityti, aš į tai nebuvau įtraukta. Ar aš skaičiau knygas? Taip. Aš dainavau daineles, žaidžiau raidžių ir skaičių žaidimus, mes žaidėme, kai jie norėjo, kai jie pradėdavo. Važiuojant automobiliu jie imdavo prašyti žaisti skaičių žaidimus. Mums bevaikštinėjant, keliaujant – kai tik jie norėdavo, jie paprašydavo, ir mes žaisdavome, nes jiems tai buvo įdomu. Būdavo, kad aš nedarydavau ir nieko, nors tai nėra nedarymas – verčiau leidimas būti, leisti jiems būti ir užsiimti savo reikalais. Mes gyvenome gamtoje, jie turėjo daug laisvės. Galima jos rasti gyvenant ir mieste. Jiems reikia statyti pilis, namelius medžiuose, važinėti dviračiais, išmokti balansuoti, žiemą – čiuožinėti nuo kalniukų, žaisti stalo žaidimus. Turime konkurencijos neskatinančių žaidimų. Tačiau net ir tuos, kurie skatina konkurenciją, mes žaisdavome taip, kad galėtume padėti kitam. Tarkime, „Monopolis“ ar atminties žaidimai, kuriuose vaikai linkę padėti kitam, nes jie natūraliai nori bendradarbiauti. Vietoj to, kad stengtųsi surinkti kiekvienas sau kortų krūvelę, jie rinkdavo vieną bendrą.
Mokykloje yra kitaip: jei mokinys kelia ranką ir nori atsakinėti, bet mokytojas pakviečia kitą vaiką, anas trokšta, kad kitam nepasisektų. Mokykloje vaikai išmoksta tokių socialinių įgūdžių“, kaip troškimas, kad kitam nepasisektų, kad pats laimėtum bet kokia kaina. Šeimoje vaikai natūraliai nori bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Kaip ir gyvūnai, kurie dėl bendro gėrio padeda vienas kitam. Kaip ir orkestras, kuriame svarbus ne atskiras instrumentas, bet muzika, bendras rezultatas.
Mes lankomės muziejuose, bibliotekose, koncertuose. Stengiuosi tai vaikams atskleisti, bet ne primesti. Vaikai dar nežino, kas egzistuoja, todėl negali vesti. Tu stebi juos ir pasiūlai – tai gali būti miesto biblioteka, muziejus, geografinė kelionė ar tiesiog žygis į gamtą, plaukimas, šokis. Kartą šokome su vaikais Afrikos šokius, ir vienas išmoko groti Afrikos būgnu. Jis netgi ėmė uždarbiauti duodamas grojimo pamokas klasėms. Taigi tu seki juos ir padedi atsiskleisti tuo, kuo gali, kuo esi, ką žinai. Jei jie susidomi dalykais, kurių aš nežinau, tada pasamdau mokytoją. Kartą per savaitę susitinkame su biologijos mokytoja, kad vaikai galėtų paklausinėti to, kas jiems įdomu. Turime besimokančiųjų šeimoje grupelę, su kuria susitikę lankome įvairias vietas, iškylaujame. Nuostabu, kiek galima parodyti ir kiek tėvai išmoksta iš vaikų tai yra daug plačiau, negu mokykla gali pasiūlyti, ir į tai atveda vaiko susidomėjimas.
Aš esu susirūpinusi, kad vietoj to, jog mes augintume vaikus, industrija augina mūsų vaikus. Mes neatliekame savo darbo, o vietoj to leidžiame kitiems tai atlikti. Industrija nesuteikia to, ką aš norėčiau suteikti savo vaikams. Kita vertus, kai kuriems atrodo, kad reikia to balanso visame tame, kas yra aplinkui, kad vaikams reikia tam tikro kiekio viso to „greito maisto“, idant galėtumei aptarti jų trūkumus ir privalumus. Aš ir pati leidau žaisti kai kuriuos kompiuterinius žaidimus, leidau pajusti viso to pliusus ir minusus. Tačiau žinote – visi vaikai skirtingi. Ir reikia labai jausti, kuriam vaikui ką gali leisti, kad paskui nepraeitų keleri metai, tampant priklausomu nuo kompiuterio ar cukraus ar pan.
Kai kuriems reikia griežtesnės struktūros ar net pasamdyti vieno ar kito dalyko mokytoją, nes aš pati, tarkime, negaliu išmokyti vaiko groti violončele, smuiku ar diriguoti. Tačiau daugybei kitų dalykų – kodėl gi ne? Kartais aš rašau straipsnį, o jie žaidžia lauke, tada įgriūva į namus alkani ir purvini su šypsenom, prisirinkę akmenų ir skruzdėlių ir pasakoja fantastiškus dalykus apie tai, ką jie atrado pasaulyje!

– Tėvai bijo, kad vaikai, kurie mokosi šeimose, nebus savarankiški: kaip jie gali būti savarankiški, jei jie visą laiką su mama?

Naomi:
Yra kaip tik atvirkščiai: nesavarankiškais juos padaro būtent mokykla. Tačiau yra tokių, kurie eina į mokyklą, bet vis tiek išlieka nepriklausomi mąstytojai – tai priklauso nuo to, ar tėvai palaiko juos ir leidžia būti savimi. Tas pats yra ir su mokymu šeimoje: jei aplinka doktrinuota kaip mokykloje, jei tėvai nurodo,vaikas turi daryti, koks teisingas kelias, kad tu turi būti geras berniukas, kad patiktum mamai, turi daryti pažangą ir t. t.; tada sukuriama priklausomybė. Daugumai vaikų mokykla sukuria stiprią priklausomybę, nes dvylika metų tu mokaisi priklausyti nuo ugdymo plano, tu nežinai, ką mokytis, kažkas už tave nusprendžia. Kiek laiko tu turi mokytis, nusprendžia skambutis, ir galiausiai tu esi testuojamas, ar viso to laikaisi ir ar žinai medžiagą. Taigi viskas kontroliuojama, tu visą laiką mokaisi priklausomybės ir, jei nori būti geras berniukas ar mergaitė, tu vis paklusti. Taigi mokykla moko tave būti nesavarankišku, mokykla visą laiką moko būti sekėju, prisitaikyti neigiama prasme, būti geru vaiku. Namie tai gali nutikti, bet retai.

Kaip išvengti to nesavarankiškumo būnant su tėvais?

Naomi:
Turi sekti, kuo vaikas domisi, kada jis nori mokytis, netaisyti jo, nepuoselėti nepagrįstų lūkesčių, išlikti neutralus ir tiesiog lydėti jį jo kelyje, nes tai ne tavo, o jo kelias. Tai labai sunku padaryti, ypač kai vaikas yra talentingas, nes norisi įsitraukti į tai, nes vis tiek vaikas yra priklausomas nuo tėvų: mes juos maitiname, jie augdami po truputį darosi savarankiški, nes jie nori tokie būti. Nes tokie mes esame sukurti. Ir tai neturi nieko bendro su mokykla.
Žinoma, jei tu nekuri dogmos, kad viskas turi būti pagal mane, jei priimi, kad jie kitaip rengiasi, kitaip mąsto… Mokykloje, kuomet atsiranda pažymiai, ir jei jie labai geri, priklausomybė dar padvigubėja, nes tu nori įtikti mokytojui, nori įtikti tėvams.
Kaip būti nepriklausomu? Visa ko pagrindas įsitikinti, kad asmeniniai vaikų pasirinkimai yra gerbiami. Ir tai prasideda kūdikystėje. Ir tai visai nesusiję su mokymosi forma. Kai vaikas nori miegoti su tavimi, o tu sakai, kad jis jau turi miegoti atskirai, tu jau mokai priklausomybės, t. y., neklausyti to, kas tavo viduje, daryti, ką kažkas pasako. Išvada – kitas žino geriau, ką tau reikia daryti, taigi tai, ką tu darysi, priklausys nuo kito. Jei nori, kad vaikai sveikai maitintųsi, neturėk namuose nesveiko maisto, nes jeigu sakai vaikui, kad to ar ano negalima valgyti, tu vėl sakai, kad tai, ką tu jauti viduje, yra neteisinga (alkis tau sako valgyti šį šokolado batonėlį, bet tu turi klausyti kito). Arba tu sakai: Pabučiuok močiutę atsisveikinimui, bet jis nenori. Vadinasi, tu mokai, kad kažkas turi valdžią jo kūnui. Tu darai tai, ką kitas tau liepia daryti. Vaikai turi sakyti „Prašau arba Atleisk, bet tai neateina iš jų vidaus: kažkas turi pasakyti, ką man sakyti. Ir jau suaugus, kai šie žmonės patenka į socialinę situaciją, jie nežino, kaip elgtis jie turi skambinti mamai ar mokytojai…
O tu juk tikiesi, kad jie praleis vaikystę palaikomi ir padrąsinami sekti savo vidiniu balsu: eis miegoti, kai nori miego, valgys, kai bus alkani, darys tai, kuo bus užsidegę…
Mano vienas sūnus nešnekėdavo su žmonėmis. Jis buvo labai drovus ir dar intravertas, tiesiog alergiškas globėjiškam suaugusių elgesiui (natūraliai mūsų kultūroje elgesys su vaikais yra globėjiškas, bet vis daugiau ir daugiau žmonių taip nebedaro). Europoje mačiau daug suaugusių tokių kaip šis, kuris atėjo prie mano septynmečio sūnaus ir tapšnodamas per galvą paklausė: Kaip tau sekasi?“ Mano sūnus pažiūrėjo tiesiai jam į akis beveik su pykčiu ir nieko neatsakė. Man tai patinka: tai taip autentiška! Ir tada aš sakau tam suaugusiąjam: „Atsiprašau, bet pirmiausiai – nelieskite jo be leidimo. Be to, neatrodo, kad jis norėtų su jumis šnekėtis. Jei jūs ieškote su kuo pakalbėti, aš galiu. Tada jis ima kalbėti apie mano sūnų. Aš jam sakau: „Turiu paklausti jo leidimo. Mes tiek kartų kalbame apie vaikus jiems girdint. Ar mes elgiamės taip bendraudami su suaugusiais? Turime pripažinti vaikų jausmus – jei jis sako, kad užsigavo ir verkia, o tu jam sakai: „Nieko nenutiko, neverk, mes jį mokome nebūti savarankišku. Mes jam sakome nepasitikėti. Tai, ką jis jaučia viduje, yra teisinga.
Aš jau žinau, koks bus kitas klausimas: bet kas, jei jie daro tai, ką reikia sustabdyti, kas nėra saugu ar tai nėra tinkama kitam vaikui? Tu tada sakai, pvz.: „Taip, tu nori to žaislo iš lentynos ar iš kito vaiko, parodai jam, kad supranti jo jausmus, apkabini, bet nedarai dramos. Leidi jam nuliūsti, leidi išsiverkti, ir jis žinos, kad tai, kaip jis jaučiasi, yra normalu. O tu visiškai jo pusėje. Tu netaisai problemos, nes nenori jo paversti priklausomu.

– Kai kurie įsitikinę, kad vaikai mokosi savarankiškumo iš bendraamžių – kai jie susitinka su bendraamžiais, jie atsiskiria nuo tėvų.

Naomi:
Vaikams nėra naudinga būti kartu su bendraamžiais, ypač jaunesniame amžiuje. Geriau būti su didele šeima, žaisti poroje ar nedidelėje grupėje, bet svarbiausia – skirtingo amžiaus vaikų grupėje. Suburti vaikus į bendraamžių grupę yra mokyklos idėja, kuri neveikia be suaugusiojo priežiūros. Skirtingas amžius yra būtinas. Kartu žaisti su kitais vaikais yra gerai, bet jokiu būdu ne su bendraamžiais. Bendraamžių įtaka gali būti žalinga, nes vaikas mokosi būti toks, kaip visi, rengtis kaip kiti, dažytis, elgtis, būti toks pat šaunus, pasibučiuoti, nes jau kiti tai padarė, ir pan., kas neleidžia ugdytis savarankiškumo. Savarankiškumo mokaisi būdamas savo vėžėse, nesvarbu, su kuo esi, ir tai lengviau padaryti būnant su keletu draugų, kuomet nereikia suaugusiojo vadovavimo. Ne bendraamžiai padaro mus savarankiškus. To išmokstama namuose nuo gimimo.

– Tėvai nuogąstauja, kas bus, jei vaikas norės eiti į koledžą ir turės vieną dieną laikyti egzaminus. Jie turi pradėti galvoti apie ateitį koledže nuo priešmokyklinio amžiaus ir tiki, kad vaikas turi ruoštis tam žingsnis po žingsnio. Tarkime, jei vaikas nesidomės matematika, tėvai bijo, kad jis nebus pasiruošęs, kuomet to prireiks.

Naomi:
Kai laukiesi, tu juk nekiši vamzdelių į savo pilvą, kad kūdikis išmoktų kvėpuoti – kai ateina laikas, jis žino, kaip kvėpuoti. Penkiamečiui nereikia žinoti, ko jam reikės būnant dvidešimties. Jei pastebėsite, vaikystėje ir kūdikystėje atėjus tam tikram laikui smegenys pribręsta tiems dalykams, kuriuos galime atlikti. Pereinamasis amžius, hormonai netikėtai vaikas ima ir sugeba padaryti viena ar kita – daugybė istorijų su mano vyriausiuoju sūnumi ir kitais klientų vaikais. Vienas penkiolikmetis egzaminą išlaikė pasiruošęs per tris savaites. Aš jo paklausiau: Kaip tu galėjai per tris savaites išmokti tai, ko jie mokėsi būdami aštuoniolikos ir per dvylika metų? Ar tu genijus? Jis atsakė: „Ne, aš ne genijus. Ten nėra daug medžiagos, aš nežinau kodėl tai užima dvylika metų. Na, aš žinau, kodėl tai užima dvylika metų. Nes sąlygos mokymuisi, kai vaikai sėdi klasėje su bendraamžiais kontroliuojami suaugusiojo ir daro tai, ko nenori, yra pačios blogiausios. Čia yra baimė, nerimas, tempas it t. t.
Du mano vaikai mokėsi porą mėnesių, kad įstotų į koledžą. Kitas nuėjo būdamas šešiolikos į taip vadinamą bėgančią programąčia tu gali eiti į koledžą vietoj aukštosios mokyklos. Jis surinko tiek daug kreditų, kad kai jau nuėjo į uviversitetą, jis pabaigė per du metus. Ir iš tiesų yra atvejų, kai savaraniškai besimokiusieji ateina į stojamąjį universiteto pokalbį pas dekaną, kuris lieka sužavėtas, kad pagaliau atėjo tas, kuris išdėsto savo paties nuomonę ir žino, kodėl nori vienur ar kitur studijuoti.
Kai mano vyriausias sūnus nusprendė stoti į universitetą ir pasakė, kad jam reikės išlaikyti tuos egzaminus, aš pasiūliau matematikos korepetitorių (jis buvo vienas iš , kuris visai nesidomėjo matematika). Jis pasakė: Ne, aš jau turiu matematikos knygą. Aš pažiūrėjau į vidurį ir į pabaigą ir išsprendžiau uždavinį pagal paaiškinimą. Jei tu perskaitai paaiškinimą, tu gali išspręsti uždavinį – tau nereikia mokytojos.“ Jis nuėjo ir sėkmingai išlaikė egzaminą. Mokymosi medžiagos tikrai nėra tiek daug, kad mokiniai turėtų būti kankinami dvylika metų. Dvylikos metų reikia tam, kad jie visa tai išmoktų mokydamiesi nenormaliose sąlygose. Taigi jie atitraukiami nuo savo užsidegimo, savo krypties, ir dešimties mes mokome juos to, ko jiems reikės dvidešimties. Dešimties jiems reikia laisvės sekti savo užsidegimu. Vietoj to jie užkrauna galybę testų. Tai tokia bereikalinga kontrolė…

– Tačiau dažniausia tėvai, leisdami vaikus į mokyklą, nori, kad jų vaikas būtų testuojamas, kad jie žinotų, ar jis ten ko nors išmoko.

Naomi:
Jei tu mokai vaiką savarankiškai, tu ir pats turi mokytis. Tu turi save „iš-mokyklinti“, turi dirbti su savimi. Daugybė tėvų klausia, kaip save ugdyti, kad būtų ramūs dėl vaiko mokymo. Nes nerimauti, ką vaikas mokės, kai jam bus penkiolika, nors jam dar tik septyneri, mus verčia kontroliuoti, kas padaro daug žalos. Tiesa ta (kas, tikiuosi, jus nuramins), kad jei vaikas nieko nedaro, bet žaidžia visą dieną pirmus dvylika, penkiolika metų, jis bus saugus emociškai, jis bus nepriklausomas… nes per žaidimą išmokstama daugiausiai. Visi žinduolių jaunikliai žaidžia, ir taip jie mokosi gamtoje gyvūnai žaidžia, kad išmoktų. Jei mes leidžiame žaisti, jie išmoksta labai daug: socialinių, fizikinių, biologinių, gamtos ir daugybę kitų dalykų. Galbūt jie nežinos akademinių žodžių, bet jie daug ką išmoks ir puikiai įsisavins. O jei pajus terminų poreikį, tai įvyks natūraliai bendraujant su tėvais, skaitant knygas, ieškant internete. Jei mes juos maitiname, mylime, leidžiame žaisti (iki kiekvienam skirtingo amžiaus), susidurę su konkrečiu poreikiu jie išmoks mokyklinę medžiagą per kelias savaites ar mėnesius taip, kaip išmoko vaikščioti, kvėpuoti, kalbėti. Jie yra mokymosi mašinos: iki trijų metų jie išmoksta kalbėti ir suvokti abstrakčias savokas. Nėra nieko sudėtingesnio, kaip iš klausos atkurti kalbą, teisingai naudojant kalbos padargus, teisingai formuluojant frazes ir perteikiant mintis… Jei jie sugeba išmokti visa tai – nestokite skersai kelio. Mokykla būtent tai ir padaro. Aš nesu fanatiška ir nesakau, kad vaikas negali eiti į mokyklą. Jei tu dėl vienos ar kitos priežasties leidi vaiką į mokyklą, vis tik kaip tu elgiesi su juo namie ir kokią nuomonę formuoji apie pačią mokyklą, apie jo savarankiškumą, turi didelę įtaką. Be to, yra mokyk, kurios puoselėja vaiko individualumą, kaip, pvz., demokratinė mokykla arba tokios privačios specifinės kaip Sietlo, kuri tiesiog pavadinta laisvąja mokykla, neturinčia nei pastato, nei mokesčių, į kurią susirenka, kas nori, ir tyrinėja tai, ką nori, savanoriauja ir pan.
Mano patarimas, kol vaikai maži – kuo daugiau leisti jiems užsiimti menine veikla. Tuo, kuo jie nori: piešti, šokti, apsilankyti operoje, vaidinti kartu su jais, lipdyti, eiti į muziejus – ta kūrybinė pusė padės jiems labai daug ko išmokti. Tai bus labai naudinga vėliau.

Mūsų šalyje nemokyklinimas ar tokios laisvos demokratinės mokyklos, apie kurias kalbėjote, yra nelegalios. Jei tu nori mokyti vaiką savarankiškai, vis tiek turi sekti programa ir būti testuojamas du kartus per metus bent devynis metus. Ką rekomenduotumėte šiems tėvams, kurie mano, kad jų vaikams tiktų savivada grįstas mokymas, tačiau įstatymas tai draudžia.

Naomi:
Kai kurie žmonės išsikrausto į kitas šalis būtent dėl šitos priežasties. Žinau vieną šeimą, kuri vienuolika metų keliavo laivu su dviem dukrom. Bet jei turi likti savo šalyje dėl darbo ar kitų sąlygų, turi susitaikyti su tuo, vertinti vaiko jausmus, tai, kad jis nekenčia tų testų. Tai, ką mes turime padaryti, kaip mes prausiamės, plauname savo galvą, valomės dantis… Sakyti: „Ei, mes gyvename šioje šalyje. Padarykime, ką galime geriausio, kad būtume laisvi nepaisant to. Tiesą sakant, nėra sunku išlaikyti tuos testus, jei jiems galima pasiruošti per tris savaites ar du mėnesius, kad įstotum į universitetą. Du kartus atlikti testus galbūt reiks dviejų savaičių, o galbūt mėnesio. Kad nereiktų nerimauti visus metus, galima mokytis kartą per savaitę ir, jei pamatysi po kelių testų, kad mokslai sekasi, gali didžiausią darbą padaryti per paskutines dvi savaites ir būsi sąžiningas su vaiku: tai įstatymas, man jis nepatinka, bet įveikim šią medžiagą, kad linksmintumės visą dieną. Tiesiog ši procedūra kaip visos kitos šioje teisinėje valstybėje, kur yra daug neteisybės, bet mes turime to laikytis. Tai – ne pasaulio pabaiga. Tai tik požiūrio reikalas. Raskite būdų leisti jam žaisti, mąstyti, išlaikyti jo laisvę. Tai yra dalis mokslo, kaip gyventi šiame pasaulyje.

Naomi Aldort yra knygos „Raising Our Children, Raising Ourselves“, išverstos jau į 17 kalbų, autorė. Bendraudama su šeimomis iš viso pasaulio per telefonines/skype sesijas, seminarus, pokalbius atveda jas prie taikos ir gilesnių santykių. Ji nenurodo, kaip švelniai kontroliuoti vaiką, tačiau kaip jaustis taikiai be kontroliavimo, kaip būti ir suprasti savo vaikus, kad jie galėtų geriausiai save išreikšti; ne dėl to, kad jie bijo ar siekia jūsų patvirtinimo, bet todėl, kad jie tai nori laisva savo valia. Naomi Aldort padeda atrasti taiką ir aiškumą sudėtingose situacijose kaip ir įprastuose tėvystės klausimuose nuo kūdikystės iki pilnametystės. Daugiau svetainėje: https://www.naomialdort.com

Pagal video medžiagą vertė Eglė Kručiuvienė

Close